Kaip man sekasi studijuoti mediciną

Jau buvau užsiminusi ankstesniame įraše, kad studijuodamas mediciną tampi, esi sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo sistemos dalis. Kurį laiką vis rengiausi parašyti apie tai, kaip man sekasi ketvirtame kurse, kaip apskritai šiuo metu vyksta studijos (jau prasidėjo mokymasis ciklais, į ką buvau dėjusi daugybę lūkesčių). Mąsčiau, gal parašyti apie tai, kaip pasikeitė mano ir kolegų studijavimo įpročiai. Arba apie konkurenciją ir komunikaciją. Apie tuos dalykus ypač norėjau parašyti, bet kol kas atidėsiu vėlesniam laikui.  Bet vis dėlto prisėdau parašyti apie studijų organizavimo keistenybes. Nieko apie hierarchiją, apie struktūrą, nieko, ko neišmanau taip gerai, kaip norėčiau. Ak, ir taip, aš esu tik ketvirto kurso studentė, kuri šiaip jau neturi kompetencijos kritikuoti studijų procesą, nes aš nežinau, ko man reikia iš studijų proceso ir aš nežinau ko man norėti iš universiteto. Čia ne aš sugalvojau, perfrazavau dekanės žodžius ir vienos kalbos.

Ciklai. Mokymasis ciklais vyksta kiek kitokia tvarka, nei LSMU. Nuo 8 iki 11:23 mums kasdien vyksta praktikos darbai, po vieną arba dvi grupes. Ciklai trunka labai įvairiai, tarkim, pediatrija ar akušerija beveik visą mėnesį, o alergologija tik tris dienas. Ir važinėjam kasdien iki ciklo pabaigos į tą pačią ligoninę, ciklui pasibaigus iškart prasideda kitas ciklas. Po pietų vyksta bendrosios paskaitos visam kursui. Semestro gale yra sesija, tada kaip ir ankstesniais kursais laikome egzaminus. Tiesa, pediatrijos yra praktinis egzaminas, kurį galima laikyti kada patogu grupei ir ją kuruojančiam gydytojui.
Iš esmės mokymasis ciklais patogus. Turbūt pats geriausias dalykas yra galimybė stebėti pacientų būklės dinamiką kasdien. Eini, vizituoji, matai kaip sveiksta. Ir krūvis mažesnis, kitai dienai mokytis tik vieną discipliną reikia. Nors taip, būna, kad rytojui laukia 100 puslapių, bet čia jau nebe pirmi kursai. o ir tas šimtas - su paveikslėliais, lentelėmis ir jau dalimi žinomos informacijos, kurią iš bėdos galima ir atmąstyti (turint gerą atmintį ir nuovoką).

Kai kam norėtųsi, kad iškart po ciklo laikytume egzaminus, kaip yra LSMU. Bet yra tam kelios kliūtys, viena - neva neišdėstyta bendrųjų paskaitų medžiaga.
Bendrosios paskaitos yra tikrai juokingas dalykas. Maniau, kad šį semestrą verta lankyti tik dviejų dalykų, neurologijos ir neurochirurgijos bei dermatovenerologijos, paskaitas. Paskui pamačiau, kad ir dermatologija bevertis dalykas, nes per pratybas mums būdavo viskas tas pats, tokiomis pačiomis intonacijomis nuskaitoma, kaip per paskaitą. Nepamirštant padaryti dviejų pertraukėlių kavai ir cigaretei, kai dėstytoja pati studentus iš rūkyklos susirinkdavo (”Kai baigsite, ateikite į auditoriją”). Kitų dalykų paskaitos irgi puikios - arba viskas pažodžiui su nuline aistra ir entuziazmu nuskaitoma nuo kompiuterinių pristatymų, arba skaitoma tai, kas yra vadovėlyje, arba dar geriau, geriausia, pasakojami tokie “svarbūs” dalykai, kaip kad “Kaunas yra antras pagal dydį Lietuvos miestas”, “Lietuva yra prie Baltijos jūros”, “Juozapinės kalvos aukštis yra 293,6 metrai virš jūros lygio”, spėkite koks čia dalykas? Pasufleruosiu: kitoje paskaitoje pasakojama, kad moteris turi kiaušides, kiaušintakius ir gimdą. Visa anatomija. Moksleiviai daugiau žino, nei reikia žinoti ketvirto kurso medicinos studentams besimokantiems akušerijos. Aš nejuokauju. Labai norėčiau, bet tai graudžiai juokinga. Kiti klasikinio puikumo dalykai apie bendrąsias paskaitas yra auditorijos, kuriose telpa apie 50 žmonių, kai kurse mokosi bene tris kartus daugiau arba akmens amžiau plėveliniai dėstytojai, rodantys “skaidruoles”, kuriose nieko nesimato, žinoma, visiškai užtemdytoje auditorijoje, kad neduok tu sviete studentai nesugalvotų konspektuoti, geriau tegu pamiega malonaus bubenimo fone.

Na gerai, įsivaizduokime, kad paskaitas įmanoma išdėstyti prieš prasidedant ciklams, bet čia vėl problemos: nėra pakankamai auditorijų (nes reikėtų sutalpinti kažkaip paskaitas trims kursams), lektoriai (atsiprašau, docentai ir profesoriai) būna jau susiplanavę savo laiką, nes nuo Adomo ir Ievos laikų pasaulis pasikeitė mažiau, nei paskaitų tvarkaraščiai, ir “Studentai nelankytų paskaitų”. (Žinoma, studentai nelankutų paskaitų, aš irgi pasidarau savaičių, kai vadovėliai man įdomesni, už trenkimąsi į kitą miesto galą, kad pamatyčiau dizaino košmarą, o šalia stovintį chalatuotą individą, kuris skaito šitą paskaitą vien tam, kad pateisintų savo nuostabų docento/profesoriaus vardą.)

O kai būtų nuostabu, jei pasinaudoję apynaujiai studijų nuostatais #mce_temp_url#, kuriuose sesijos nėra (nors yra darbas pagal sesijinį tvarkaraštį) egzaminus laikytume kelios dienos po ciklo. Savaitė po neurologijos, diena po alergologijos… Bet aš neturiu moralinės teisės skųstis, nes nedarau nieko, kad tai įgyvendinčiau.

Kokybė ir prasmė. Tai, kad yra sesija ir bendrosios paskaitos yra visiškas niekis. Didis klausimas kyla, kai įžengi į 1911 metais statytą pastatą, kuris visą savo gyvenimo laiką, visus apvalius šimtą metų buvo ligoninė ir pasijauti taip, kad tavo studijos vis dar vyktų, lyg prieš šimtą metų. Kai supranti, kad dešimties metų senumo kalbos apie tai, kaip “Laikas pradėti diegti probleminio mokymo elementus ir kuo daugiau dėmesio skirti studentų savarankiškam darbui kaip itin svarbiam studijų komponentui.
Studijų procesas turi būti aktyvus, orientuotas į studento kritinio ir savarankiško mąstymo ugdymą, kuo mažiau besiremiantis faktinių žinių kaupimu. Tradicinius metodus turi papildyti įvairūs interaktyvūs studijų metodai, skatinantys studento ir studentų grupės aktyvumą” nė kiek neprarado savo aktualumo, greičiau atvirkščiai.

Koks, atsiprašant, džiūgesys apima, kai į pratybas dėstytoja ateina, padalina popieriukus, pasako grįšianti po pusvalandžio, grįžta po valandos, pastūgauja nelaimingai bet kokį klausimą ar komentarą palaikiusi asmeniniu įžeidimu jos autoritetui, o paskui išeina atneš kitų popieriukų, kad vėl galėtų valandai palikti, o vėliau dar ir užlaiko. Nes gi taip įtemptai dirbam, nieko nespėjam, nes gi kokie blogi studentai, visai nieko neskaito ir nieko mintinai neišmoko namie, negi, studentai, kaip jums neaišku, kuris faktas faktų hierarchijoje užima svarbesnę padėtį. Ir apskritai, kodėl neiškalėt viso vadovėlio? Juk savaitės gale testas.

Kaifuoju kiekvieną kartą, kai atėjus į pratybas būna perskaitoma tai, kas jau prieš porą dienų buvo girdėta paskaitoje, žodis žodin, net su tais pačiais juokeliais tose pačiose vietose. Kai tris su trupučiu valandų turintis trukti užsiėmimas trunka dvi valandas, įskaičius ilgas pertraukas.
Turbūt mažai kas gali labiau paskatinti mokytis, nei dėstytojai, kurie į klausimus atsako smerkiančiu žvilgsniu ir klausimu, kaip jums čia viskas nėra savaime suprantama, gal jūs nesimokę? O paskui kai duoda testą, kur nežinai ko iš tavęs nori, o jei ir žinai, kiekviena subtilybė labai svarbi. Tik bėda ta, kad aš nežinau, kai į tuos pačius klausimus atasakytų jos kelerius metus dirbatys kolegos praktikai, nors klausimai iš praktinės srities.

Yra ir daugiau pokštų, pavyzdžiui, per pirmas pratybas kruopščiai surašomos datos prie temų plano, kuris kiekvieną dieną taisomas, ką jau kalbėti apie tai, kad nepaisant vakarykščių sprendimų būna imama kita tema.

Kaip motyvuoja, kai ligoninėje, kur velnias žino kuo gali užsikrėsti, nėra šilto vandens, nėra dezinfektantų, nėra popieriaus nusišluostyti. Na gerai, kai kur visa tai būna, bet tada dar geriau nuteikia kai kurie gydytojai, kurie eina nuo paciento prie paciento nesiplovę rankų. Įkvepia šie geri pavyzdžiai.

Kontrastas. Galbūt, jei tas blogis būtų nuolatinis, būtų lengviau. Pats apkirmytum, prarastum kritiškumą ir klausiančias intonacijas, nes tada mokytumeisi blogo universiteto nevykusiame fakultete. Bet taip nėra. Nepaisant viso mano šiek tiek hiperbolizuoto pesimizmo ir dramatizmo, yra gerai organizuotų studijų pavyzdžių. Tarkim, dalykas, kurio visą pratyboms ir paskaitoms reikiamą medžiagą galima rasti interneto duomenų bazėje su asmeniniais prisijungimo slaptažodžiais, kur net savikontrolės testai yra. Arba, kai dėstytojas trumpai paklausinėja teorijos, o paskui kalbina studentus, ką jie mano vienu ar kitu klausimo, o po to pasižiūri į laikrodį ir sako, viskas, varom į operacinę, ką parodysiu. Arba, kai per ciklą pasikeičia penki savo srities specialistai, kurie pasakoja su šviesa akyse apie tas ligas ir ligoniukus, o paskui mes einame ir kalbamės su jais, kai pasakoja būdingus atvejus ir mes juos sprendžiame žodžiu. Kai susiduri su mąstančiais gydytojais, kurie patys verčia tave mąstyti ir, svarbiausia, kalbėti. Nes medicina yra komunikacija, mums kalbėtis reikės su pacientais, o ne jiems aiškinti “žinote, trims dešimtims procentų pacientų yra genetinė šio susirgimo predispozicija, jums reikia save stebėti.” Yra tokių, kurie moko mus žmogiškumo ir suprantamumo, kurie mus moko ką veikti su žiniomis, kurias visus šiuos metus kaupiame.

Kartais tas kontrastas toks protu sunkai suvokiamas, kai išeini iš absoliučios kokybės, pagal tokius kriterijus, kaip žinių reikalavimas ir davimas, kritiško mąstymo skatinimas, darbas žodžiu (neskaitant, bet mąstant žodžiu) , praktinių įgūdžių formavimas (gal dar ką pamiršau), o paskui papuoli į žvėrišką sistemą, kur arogantiškas docentas spjaudosi kompetencija ir reikšmingumu, o per jo dalyką, vis pagauni save tyliai kaimynui į ausį nepadoriai fantazuojant, kaip, jei būtum jo vietoje, dar išradingiau kankintum studentą, beveik viešosios atgailos scenarijai iš XVII amžiaus teismų sistemos (na, žinot, ketvirčiavimai, galūnių traiškymai, deginimai, laistymai, pjaustymai ir t.t. ir panašiai, tik konvertavus į metafizinį lygmenį).

Tiesa, kartais, net nežinau, labiau graudu, ar labiau juokinga, kai suvoki, kad medicinos studijos šiaip jau labai kokybiškos, palyginus su kitomis specialybėmis. Net jei mūsų procesas ir pokeistis, bet kažką išmokstam, galų gale, bent jau sužinom, kaip atrodys potenciali darbovietė su potencialiais kolegomis ir kokiuose žurnaluose jie publikuojasi. Ar apskritai, bent jau turim lektūrą, iš kurios galima egzaminams ruoštis, net gana neseną, kartais ir lietuvišką (medicinoje lietuviški vadovėliai yra vertybė, nes dažnai pavyzdžiai ir nuotraukos yra lietuviški, tai reiškia, reali specifika).

Aš, kaip visada, bandau pabaigti pozityvesne gaida. Šį kartą, pasidžiaugsiu, kad sistema tobulėja, vis mažiau tokių gluminančių nesusipratimų ir nesusikalbėjimo.