Kaip man sekasi studijuoti mediciną

Jau buvau užsiminusi ankstesniame įraše, kad studijuodamas mediciną tampi, esi sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo sistemos dalis. Kurį laiką vis rengiausi parašyti apie tai, kaip man sekasi ketvirtame kurse, kaip apskritai šiuo metu vyksta studijos (jau prasidėjo mokymasis ciklais, į ką buvau dėjusi daugybę lūkesčių). Mąsčiau, gal parašyti apie tai, kaip pasikeitė mano ir kolegų studijavimo įpročiai. Arba apie konkurenciją ir komunikaciją. Apie tuos dalykus ypač norėjau parašyti, bet kol kas atidėsiu vėlesniam laikui.  Bet vis dėlto prisėdau parašyti apie studijų organizavimo keistenybes. Nieko apie hierarchiją, apie struktūrą, nieko, ko neišmanau taip gerai, kaip norėčiau. Ak, ir taip, aš esu tik ketvirto kurso studentė, kuri šiaip jau neturi kompetencijos kritikuoti studijų procesą, nes aš nežinau, ko man reikia iš studijų proceso ir aš nežinau ko man norėti iš universiteto. Čia ne aš sugalvojau, perfrazavau dekanės žodžius ir vienos kalbos.

Ciklai. Mokymasis ciklais vyksta kiek kitokia tvarka, nei LSMU. Nuo 8 iki 11:23 mums kasdien vyksta praktikos darbai, po vieną arba dvi grupes. Ciklai trunka labai įvairiai, tarkim, pediatrija ar akušerija beveik visą mėnesį, o alergologija tik tris dienas. Ir važinėjam kasdien iki ciklo pabaigos į tą pačią ligoninę, ciklui pasibaigus iškart prasideda kitas ciklas. Po pietų vyksta bendrosios paskaitos visam kursui. Semestro gale yra sesija, tada kaip ir ankstesniais kursais laikome egzaminus. Tiesa, pediatrijos yra praktinis egzaminas, kurį galima laikyti kada patogu grupei ir ją kuruojančiam gydytojui.
Iš esmės mokymasis ciklais patogus. Turbūt pats geriausias dalykas yra galimybė stebėti pacientų būklės dinamiką kasdien. Eini, vizituoji, matai kaip sveiksta. Ir krūvis mažesnis, kitai dienai mokytis tik vieną discipliną reikia. Nors taip, būna, kad rytojui laukia 100 puslapių, bet čia jau nebe pirmi kursai. o ir tas šimtas - su paveikslėliais, lentelėmis ir jau dalimi žinomos informacijos, kurią iš bėdos galima ir atmąstyti (turint gerą atmintį ir nuovoką).

Kai kam norėtųsi, kad iškart po ciklo laikytume egzaminus, kaip yra LSMU. Bet yra tam kelios kliūtys, viena - neva neišdėstyta bendrųjų paskaitų medžiaga.
Bendrosios paskaitos yra tikrai juokingas dalykas. Maniau, kad šį semestrą verta lankyti tik dviejų dalykų, neurologijos ir neurochirurgijos bei dermatovenerologijos, paskaitas. Paskui pamačiau, kad ir dermatologija bevertis dalykas, nes per pratybas mums būdavo viskas tas pats, tokiomis pačiomis intonacijomis nuskaitoma, kaip per paskaitą. Nepamirštant padaryti dviejų pertraukėlių kavai ir cigaretei, kai dėstytoja pati studentus iš rūkyklos susirinkdavo (”Kai baigsite, ateikite į auditoriją”). Kitų dalykų paskaitos irgi puikios - arba viskas pažodžiui su nuline aistra ir entuziazmu nuskaitoma nuo kompiuterinių pristatymų, arba skaitoma tai, kas yra vadovėlyje, arba dar geriau, geriausia, pasakojami tokie “svarbūs” dalykai, kaip kad “Kaunas yra antras pagal dydį Lietuvos miestas”, “Lietuva yra prie Baltijos jūros”, “Juozapinės kalvos aukštis yra 293,6 metrai virš jūros lygio”, spėkite koks čia dalykas? Pasufleruosiu: kitoje paskaitoje pasakojama, kad moteris turi kiaušides, kiaušintakius ir gimdą. Visa anatomija. Moksleiviai daugiau žino, nei reikia žinoti ketvirto kurso medicinos studentams besimokantiems akušerijos. Aš nejuokauju. Labai norėčiau, bet tai graudžiai juokinga. Kiti klasikinio puikumo dalykai apie bendrąsias paskaitas yra auditorijos, kuriose telpa apie 50 žmonių, kai kurse mokosi bene tris kartus daugiau arba akmens amžiau plėveliniai dėstytojai, rodantys “skaidruoles”, kuriose nieko nesimato, žinoma, visiškai užtemdytoje auditorijoje, kad neduok tu sviete studentai nesugalvotų konspektuoti, geriau tegu pamiega malonaus bubenimo fone.

Na gerai, įsivaizduokime, kad paskaitas įmanoma išdėstyti prieš prasidedant ciklams, bet čia vėl problemos: nėra pakankamai auditorijų (nes reikėtų sutalpinti kažkaip paskaitas trims kursams), lektoriai (atsiprašau, docentai ir profesoriai) būna jau susiplanavę savo laiką, nes nuo Adomo ir Ievos laikų pasaulis pasikeitė mažiau, nei paskaitų tvarkaraščiai, ir “Studentai nelankytų paskaitų”. (Žinoma, studentai nelankutų paskaitų, aš irgi pasidarau savaičių, kai vadovėliai man įdomesni, už trenkimąsi į kitą miesto galą, kad pamatyčiau dizaino košmarą, o šalia stovintį chalatuotą individą, kuris skaito šitą paskaitą vien tam, kad pateisintų savo nuostabų docento/profesoriaus vardą.)

O kai būtų nuostabu, jei pasinaudoję apynaujiai studijų nuostatais #mce_temp_url#, kuriuose sesijos nėra (nors yra darbas pagal sesijinį tvarkaraštį) egzaminus laikytume kelios dienos po ciklo. Savaitė po neurologijos, diena po alergologijos… Bet aš neturiu moralinės teisės skųstis, nes nedarau nieko, kad tai įgyvendinčiau.

Kokybė ir prasmė. Tai, kad yra sesija ir bendrosios paskaitos yra visiškas niekis. Didis klausimas kyla, kai įžengi į 1911 metais statytą pastatą, kuris visą savo gyvenimo laiką, visus apvalius šimtą metų buvo ligoninė ir pasijauti taip, kad tavo studijos vis dar vyktų, lyg prieš šimtą metų. Kai supranti, kad dešimties metų senumo kalbos apie tai, kaip “Laikas pradėti diegti probleminio mokymo elementus ir kuo daugiau dėmesio skirti studentų savarankiškam darbui kaip itin svarbiam studijų komponentui.
Studijų procesas turi būti aktyvus, orientuotas į studento kritinio ir savarankiško mąstymo ugdymą, kuo mažiau besiremiantis faktinių žinių kaupimu. Tradicinius metodus turi papildyti įvairūs interaktyvūs studijų metodai, skatinantys studento ir studentų grupės aktyvumą” nė kiek neprarado savo aktualumo, greičiau atvirkščiai.

Koks, atsiprašant, džiūgesys apima, kai į pratybas dėstytoja ateina, padalina popieriukus, pasako grįšianti po pusvalandžio, grįžta po valandos, pastūgauja nelaimingai bet kokį klausimą ar komentarą palaikiusi asmeniniu įžeidimu jos autoritetui, o paskui išeina atneš kitų popieriukų, kad vėl galėtų valandai palikti, o vėliau dar ir užlaiko. Nes gi taip įtemptai dirbam, nieko nespėjam, nes gi kokie blogi studentai, visai nieko neskaito ir nieko mintinai neišmoko namie, negi, studentai, kaip jums neaišku, kuris faktas faktų hierarchijoje užima svarbesnę padėtį. Ir apskritai, kodėl neiškalėt viso vadovėlio? Juk savaitės gale testas.

Kaifuoju kiekvieną kartą, kai atėjus į pratybas būna perskaitoma tai, kas jau prieš porą dienų buvo girdėta paskaitoje, žodis žodin, net su tais pačiais juokeliais tose pačiose vietose. Kai tris su trupučiu valandų turintis trukti užsiėmimas trunka dvi valandas, įskaičius ilgas pertraukas.
Turbūt mažai kas gali labiau paskatinti mokytis, nei dėstytojai, kurie į klausimus atsako smerkiančiu žvilgsniu ir klausimu, kaip jums čia viskas nėra savaime suprantama, gal jūs nesimokę? O paskui kai duoda testą, kur nežinai ko iš tavęs nori, o jei ir žinai, kiekviena subtilybė labai svarbi. Tik bėda ta, kad aš nežinau, kai į tuos pačius klausimus atasakytų jos kelerius metus dirbatys kolegos praktikai, nors klausimai iš praktinės srities.

Yra ir daugiau pokštų, pavyzdžiui, per pirmas pratybas kruopščiai surašomos datos prie temų plano, kuris kiekvieną dieną taisomas, ką jau kalbėti apie tai, kad nepaisant vakarykščių sprendimų būna imama kita tema.

Kaip motyvuoja, kai ligoninėje, kur velnias žino kuo gali užsikrėsti, nėra šilto vandens, nėra dezinfektantų, nėra popieriaus nusišluostyti. Na gerai, kai kur visa tai būna, bet tada dar geriau nuteikia kai kurie gydytojai, kurie eina nuo paciento prie paciento nesiplovę rankų. Įkvepia šie geri pavyzdžiai.

Kontrastas. Galbūt, jei tas blogis būtų nuolatinis, būtų lengviau. Pats apkirmytum, prarastum kritiškumą ir klausiančias intonacijas, nes tada mokytumeisi blogo universiteto nevykusiame fakultete. Bet taip nėra. Nepaisant viso mano šiek tiek hiperbolizuoto pesimizmo ir dramatizmo, yra gerai organizuotų studijų pavyzdžių. Tarkim, dalykas, kurio visą pratyboms ir paskaitoms reikiamą medžiagą galima rasti interneto duomenų bazėje su asmeniniais prisijungimo slaptažodžiais, kur net savikontrolės testai yra. Arba, kai dėstytojas trumpai paklausinėja teorijos, o paskui kalbina studentus, ką jie mano vienu ar kitu klausimo, o po to pasižiūri į laikrodį ir sako, viskas, varom į operacinę, ką parodysiu. Arba, kai per ciklą pasikeičia penki savo srities specialistai, kurie pasakoja su šviesa akyse apie tas ligas ir ligoniukus, o paskui mes einame ir kalbamės su jais, kai pasakoja būdingus atvejus ir mes juos sprendžiame žodžiu. Kai susiduri su mąstančiais gydytojais, kurie patys verčia tave mąstyti ir, svarbiausia, kalbėti. Nes medicina yra komunikacija, mums kalbėtis reikės su pacientais, o ne jiems aiškinti “žinote, trims dešimtims procentų pacientų yra genetinė šio susirgimo predispozicija, jums reikia save stebėti.” Yra tokių, kurie moko mus žmogiškumo ir suprantamumo, kurie mus moko ką veikti su žiniomis, kurias visus šiuos metus kaupiame.

Kartais tas kontrastas toks protu sunkai suvokiamas, kai išeini iš absoliučios kokybės, pagal tokius kriterijus, kaip žinių reikalavimas ir davimas, kritiško mąstymo skatinimas, darbas žodžiu (neskaitant, bet mąstant žodžiu) , praktinių įgūdžių formavimas (gal dar ką pamiršau), o paskui papuoli į žvėrišką sistemą, kur arogantiškas docentas spjaudosi kompetencija ir reikšmingumu, o per jo dalyką, vis pagauni save tyliai kaimynui į ausį nepadoriai fantazuojant, kaip, jei būtum jo vietoje, dar išradingiau kankintum studentą, beveik viešosios atgailos scenarijai iš XVII amžiaus teismų sistemos (na, žinot, ketvirčiavimai, galūnių traiškymai, deginimai, laistymai, pjaustymai ir t.t. ir panašiai, tik konvertavus į metafizinį lygmenį).

Tiesa, kartais, net nežinau, labiau graudu, ar labiau juokinga, kai suvoki, kad medicinos studijos šiaip jau labai kokybiškos, palyginus su kitomis specialybėmis. Net jei mūsų procesas ir pokeistis, bet kažką išmokstam, galų gale, bent jau sužinom, kaip atrodys potenciali darbovietė su potencialiais kolegomis ir kokiuose žurnaluose jie publikuojasi. Ar apskritai, bent jau turim lektūrą, iš kurios galima egzaminams ruoštis, net gana neseną, kartais ir lietuvišką (medicinoje lietuviški vadovėliai yra vertybė, nes dažnai pavyzdžiai ir nuotraukos yra lietuviški, tai reiškia, reali specifika).

Aš, kaip visada, bandau pabaigti pozityvesne gaida. Šį kartą, pasidžiaugsiu, kad sistema tobulėja, vis mažiau tokių gluminančių nesusipratimų ir nesusikalbėjimo.

Ta proga, kad daugiau mažiau sėkmingai pabaigiau tris kursus, o tai reiškia pusę laiko atsimokiau (turiu galvoje tik laikotarpį iki popieriuko gavimo), vis susimąstau apie tai, kad senstu. Ir tai, kaip seniai buvo mokykla, kaip, atrodo, seniai buvau pirmame kurse ir taip toliau. Nenorėdama pamiršti savo pirmakursiškos patirties nusprendžiau parašyti. Tai, žinoma, labai subjektyvu, tai smarkiai paremta asmenine patirtimi ar asmeninėmis patirtimis, su kolektyvinių patirčių prieskoniu. Daugiau nieko neturiu, nei savo ar artimųjų refleksijas ar senus įrašus iš asmeninių dienoraščių. Visas šitas, atrodytų, senienas, atminties šiukšlyną, vėl atversti privertė beveik atsitiktiniu būdu pamatyti medicinos būsimi pirmakursiai.

Buvau bepamirštanti koks didelis kokybinis ir kiekybinis sukrėtimas yra įstoti į universitetą. Kiek daug visko: žmonių, įspūdžių, terminų. Taip pat žodyno prasiplėtimas tokiais terminais kaip akademinis, padaliniai, struktūra, hierarchija, dėstytojai ir studentai ir daugelis kitų. Kai sakau, praplečia žodyną, turiu galvoje, kad tuos žodžius išgyveni, supranti, įsisąmonini, imi vartoti. Visa tai po truputį keičia pasaulėžiūrą, plečia suvokimo ir matymo ribas. Atėjęs į universitetą būti išmestas iš patogios, komfortabilios, aiškios, saugios ir rūpybiškos mokyklos aplinkos. Čia tampi atsakingas už save. Ir nors pati esu vilnietė, nors vis dar gyvenu su tėvais, bet universitetas įsiskverbė ir į šiuos santykius. Sako, kad su manimi dabar kaip su žmogumi galima kalbėtis apie viską. Kažkaip po truputį imi suvokti kaip veikia įvairios sistemos. Tiek organizme esančios, apie ką kalba per paskaitas, tiek apie pasaulyje esančias struktūras, turiu galvoje, nuo pačių arčiausiai studentui esančių organizacinių vienetų kaip fakultetas ar ne visada pastebima studentų atstovybė, iki sveikatos apsaugos sistemos, ar tokio tikrai globalaus organo kaip pasaulinė sveikatos organizacija egzistavimo. Na, gal ne į visų veiklą gilinamasi, nemanau, kad tai reikalinga. Bet tiesiog asmeniniame, tame mažyčiame mikrokosme atsiranda tos visos iki tol neegzistavusios organizacijos. Taip pat galvoje ima dėliotis informacija apie santykius, apie kurių egzistavimą būdamas moksleivis nesusimąstai. Pirmiausia studentai-studentai, studentai-dėstytojai, studentai-administracija, studentai-slaugės, studentai-gydytojai, gydytojai-administracija, dėstytojai-administracija, studentai-ministerijos, gydytojai-sveikatos apsaugos sistema, ir t.t. Ne, tai ką išvardinau neužgriūva per pirmą kursą, tai po truputį, bent jau man, plėtėsi visus trejus metus, ir vis dar plečiasi, aš vis labiau imu suprastu kur aš atsidūriau. Kad esu sistemos dalis, nuo pat tos dienos, kai sužinojau, kad įstojau į VU mediciną.

Kai sužinojau, kad įstojau ir vėliau, kai susipažinau su būsimais kolegomis, o ypač, kai bendravau su kitus įstojusiais, jaučiausi kitokia, išskirtinė, nes atrodė kad medicinos studijos kažkas tokio. Būtent tie pasviri žodžiai, tie įvardžiai, neapibrėžtybės. Nes vos baigęs mokyklą, tu nesupranti savo statuso, bet kaip žmogus intuityviai jauti išskirtinumą. O išskirtinumas ir yra, kad tavo studijos truks velniškai ilgai. šešeri metai dar ne viskas, dar rezidentūra, kad taptum gydytoju, dar gali papildomai mokytis doktorantūroje, kad taptum daktaru, gautum mokslinį laipsnį, kuris gražiai atrodo prie pavardės, ilgina CV, prideda šiek tiek pinigėlių prie algos ir leidžia rašyti straipsnius, kuriuos bent jau recenzentai perskaitys. Bet ne, aš taip toli negalvojau, mes taip toli negalvojome. Mes tik galvojome, kad įstojome tam, kad dirbtume daugiau ar mažiau pagal įgytą išsilavinimą. Mes stojome, kad galėtume tapti gydytojai. Ir tai buvo tas išskirtinumas, tai, ką aš įstojus vadinau motyvacija. Dabar tai vadinčiau kitaip. Gal tikslo siekimu, gal, žiūrint iš kitos pusės, įsijungimu į sistemą. Nes medicinos studentai yra sveikatos apsaugos sistemos, didelės organizacijos, su kuria turbūt visi per gyvenimą susiduria, dalimi. Tas susidūrimas, tas matomumas, pastebimumas ir kažkokios įsivaizdavimo buvimas irgi iš dalies mistifikuoja medicinos studijas, prideda to pasidižiavimo savimi ir ypatingumo. Turbūt pažįstate kokių nors medikų? Turbūt jiems būdinga šiokia tokia arogancija?

Viskas praeina. Taip mane guosdavo dvyliktoje klasėje mergina, su kuria kartu sėdėdavome per matematikos pamokas, kai skųsdavausi, kad sunku. Deja, praeina ne vien blogi dalykai, bet ir rožinis požiūris. Kai po pirmųjų aštuonių semestro savaičių, po to, kai jau visas tvarkaraštis lieka be grandiozinių langų, kai vyksta jau visos paskaitos, pajutau krūvį, pamačiau, kad su mumis dedasi įvairūs dalykai, tokie, paprasčiau sakant, kai mačiau kaip ima keistis tie, su kuriais buvau susipažinusi vasarą, kaip naujosios studijos neatitinka lūkesčių, įvyksta vienas pirmųjų lūžių. Kaip kai kurie juokauja, imi pavydėti tiems, kurie į mediciną neįstojo. Arba pastebi kiek dar daug yra įvairių veiklos sričių, kurios ne mažiau perspektyvios, pelningos ir prasmingos. Dar pirmame kurse gali apnikti prasmės poreikis. O gal tik pirmame, kai kurie išmoksta toleruoti beprasmybės jausmą ir vegetuoja per visas studijas. Dar vieni nepaliauja kelti klausimų, ieškoti prasmės, galų gale, susikurti sau prasmę studijose. Kiti išnaudoją šį nepasitenkinimo jausmą, šį diskomfortą progresui. Visa tai yra naujos patirtys. Lūkesčių neatitikimas, vidinis diskomfortas, na, galiausiai, banalus nuovargis ir neįpratimas. Laikui bėgant praeina ne vien jausmas, kad esi labai šaunus ir teisingas pasirinkęs, bet ir užtikrintumas dėl to, ką norėsi veikti ateityje.

Po šios sesijos suvokiau labai skaudų dalyką. Nesvarbu, apie kokią rezidentūrą svajoji, rinksiesi iš to, kas bus. Nes kai kurių neorganizuoja tais metais, kai baigsi, į kai kurias bus viena vieta ir didžiulis konkursas, o dar vienos bus tik brangiai mokamos. O net jei nebus labai didelio konkurso, o vietų nemokamų bus, galbūt dar nežinodamas ko nori susikirsi per svarbius egzaminus. Tarkim, užsimanyčiau ketvirtame kurse tapti chirurge, nes mat gerai išlaikiau kokios chirurgijos egzaminą, bet negalėčiau, nes anatomijos pažymys mažokas. Tai tik šiaip pavyzdėlis, nenoriu būti chirurgė, negalėčiau, dėl įvairių priežasčių, kurių nesiimsiu vardinti, bet ką noriu pasakyti, yra tai, kad tenka modifikuoti svajones. Dabar kai manęs kas nors klausiau, kokią rezidentūrą norėčiau rinktis ateityje, juokauju, kad rinksiuos iš tų, iš kurių dalykų gavau dešimtukus. Ir tai man rodosi visai normalu. Tai susidūrimas su realybe, kad gali rinktis tik iš to, kas siūloma, ir tik iš to, ką įperki.

Įdomus dalykas yra ir stojimo į mediciną motyvai. Vienokius ar kitokius dvyliktoje klasėje visi turi. Bet bėgant laikui juos permąstai, permąstai, išanalizuoja ir atrandi tokius klodus ir paklodžius motyvų ir metamotyvų, tiek daug pasiteisinimų sau pačiam kodėl tu čia stojai, kad net juokinga, Ir kiekvienais metais bebandant prisiminti tuos moksleiviškus ketinimus jie apauga prasmės šakomis.

Pradžioje rašiau apie kokybinius ir kiekybinius pokyčius. Visą tą laiką reflektavau savo susidūrimus su kokybiniais pokyčiais, kurie mane sukrėtė. Kiekybė šiek tiek paprastesnė ir, kaip atrodo, džiugesnė. Pamenu, koks man buvo nustebimas, kai per vieną vakarą sugebėjau perskaityti beveik visą aštuntos klasės fizikos vadovėlį. Tai buvo pirmame kurse, esant jau pratampytoms smegenims. Maža to, kad perskaičiau, dar sugebėjau nemažai atsiminti. Iki dabar, deja, atsimenu tik Niutono dėsnius. Bet pati idėja, kad milžiniškus informacijos kiekius įmanoma atsiminti ir net išmokti buvo nauja patirtis. Suvokimas, kad universitete medžiagos kiekis, kartais kelioliką kartų daugiau nei mokykloje. Suvokimas, kad ta medžiaga turi prasmę, yra reikšminga, reikalinga. Džiugus suvokimas, kad tai įmanoma, o Dieve, tai tikrai įmanoma išmokti, aš turiu tokių gebėjimų. Dar prisimenu, su kokiu džiaugsmu po pirmo kurso mokiausi mintinai eilėraščius ir kaip gerai man sekėsi. Tai nėra jokia magija ar mistika, tiesiog universitetas išlaisvina intelektinius gabumus, kurie galbūt nebuvo reikalingi mokykloje. Nenoriu pasakyti, kad mokykla labai lengva, bet mokykloje viskas labai aišku: perskaityti nuo to iki ano puslapio ir padaryti užduotis aname puslapyje, į kurias atsakymus galima rasti trimis puslapiais anksčiau. Nebėra to vieno vadovėlio, vieno mokytojo, vienos tiesos. Užtai yra milžiniškas pažinimo džiaugsmas.

Galiausiai, paskutiniais sakiniais pasikartosiu, kad tai ką aš rašau yra paremta mano ir mano nereprezentatyvių kolegų patirtimi. Be to, būtent universitete įsisąmoninau kokie visi žmonės yra subtiliai skirtingi, ir kaip skirtingai mato ir vertina tuos pačius dalykus.

Sigitas Parulskis: “Turkas poetas, versdamas mano eilėraštį, paklausė, kas yra sūnus palaidūnas. Sakau, čia tas, iš Biblijos. A, sako, žinau - Jėzus Kristus!”

Šiandien atsidarau facebook ir pamatau, kad kažkas, matyt iš pirmakursių, įdėjęs nuorodą iš mano blogo ir milijonas komentarų su pritarimo šūksniais. Prisipažinsiu, nustebau. Atsidariau ir aš savo tinklaraštį, perskaičiau, ko jie ten aikčioja. Apsidžiaugiau tik, kad visai padoriai skaitosi ir nėra žodžių, kuriuos norėčiau atsiimti. Daugiau ar mažiau.

Dabar dėl Parulskio citatos. Vakar iPhone skaičiau lrytą ir ties šiais žodžiais susijuokiau. Prisiminiau epizodą iš pirmo kurso, kai po kelių mėnesių neskaitymo grožinės literatūros pasiėmiau Andre Bretono knygelę. Ne poeziją, nors tas buvo poetas, tuo metu nebuvo nuotaikos poezijai. Kažkas iš grupės berniukų paklausė kodėl aš tokia laiminga, papasakojau apie Bretoną, papasakojau apie siurrealizmą, bet. Supratau, kad kalbuosi su siena. Tai buvo vienas pirmųjų susidūrimų su kultūrų skirtumu. Apie gėrį ir grožį su kolegomis nepakalbėsi. Paskui pamiršusi šitą kalbėdavau. Dar vėliau maždaug išmokau kas yra neįpareigojantis pokalbis. Nuo antro kurso neįpareigojantys pokalbiai tapo lengviau rezgami.

Apie pacientus. Didžiausia laimė, kad jie dažnai keičiasi, jų daug, jie įvairūs, o kas keisčiausia, beveik visi įdomūs. Va dabar turim ortopediją traumatologiją, kai einam po palatas, tai kone kiekvieną savaitę būna koks vienas iš “retų”. Tai lūžis retas, tai vėžys retas, tai šiaip kažkas reto. Pernai buvo vidaus ligų propedeutika. Tada skųsdavomės, kad dėstytojai veda pas pacientus ne pagal programą. Irgi tema pokalbiui. Dar temos pokalbiams yra koliokviumai. Tiesa, trečiam kurse jų kažkaip nepadoriai mažai. Va, už poros dienų bus trečiasis šį semestrą. Kai kas prieš savaitę ar dvi pradėjo mokytis. Dreba, bijo. Vis tiek tavo susėdovas nuo tavęs nusirašys, nors ir turėjo variantus iš ankstesnių metų. Būtų ne taip pikta, jei dėstytojams rūpėtų. Va, dar vienas dalykas apie kurį galima šnekėtis: “ar turi variantus”. Su sąmoningesniais kolegomis galima pasišnekėti tema “gyvenimas yra žiaurus ir neteisingas”, kai pas mus mėgstama sakyti, kad nusirašinėja, kas čia per gydytojai bus.

Man atrodo, po antro semestro rašiau, kad atsiskleidžia tai, ką skelbė visokie filosofai ir psichologai? Tai kuo toliau, tuo gražiau tai pasitvirtina. Ir tai ką grožinė literatūra rašo. Per žiemos atostogas prisiminiau savo romaną su mokyklos laikų meile Albert Camus. Ten vienoj knygoj apie atgailaujantį teisėją rašė. Velnias, pagalvojau, atgailaujantis gydytojas neskambėtų taip dramatiškai. Dramatiška, bet kitaip… Bet aš vėl apie pacientus norėčiau. Viena dėstytoja pasakojo, kad davė kažkokio anestetiko pacientei, kurio veikimas į sąmonę skiriasi priklausomai nuo paciento požiūrio į gyvenimą (pastarasis teiginys mano interpretacija). T.y. jei pacientas į viską žiūri negatyviai, tai jam bus nuo vaisto bloga, o jei žiūri pozityviai, tai sapnuos malonius sapnus. Pasakojo tą malonų sapną. Čia prisiminiau tokė narkotiką meskaliną. Kurio pavalgius irgi, jei esi nusiteikęs negatyviai kosmoso atžvilgio, tai kosmosas bus juodas, o jei žiūri pozityviai, kosmosas bus gailestingas. Sako, kad tie laimingi žmonės ilgiau gyvena. O va neseniai skaičiau, kad kai gera nuotaika prasčiau įsimenama informacija. Bet “daug žinosi, greit pasensi”. Greit pasensi ir numirsi.

Kai prasidėjo klinikose dalykai, tapo labai įdomu. Galbūt ne turiniu esančiu paskaitose, o suvokimu apie tai, ką mokaisi. Ateini ir matai pasaulio iliustraciją, visą pasaulio skausmą kokio vargšo ligoniuko akyse, arba begalinį optimizmą ketvirtos stadijos vėžininko akyse. Tai truputį stebuklinga.  Jaudina. O kitas dalykas, susidūrimas su radikaliai skirtingomis kultūromis. Gerokai skirtingomis nuomonėmis. Atrodytų, tarp tų pačių gydytojų, toje pačioje šaly, o kartais išvis juokinga, viename ligoninės fligelio aukšte, iš vieno kabineto gydytojų visai skirtingos nuomonės. Aš nežinau, kas teisinga, kas ne. Trečiaisias metais mano sąvokų žodyne beveik visai išsitrynė kategoriškos sąvokos, dabar viskas labai reliatyvu. Nėra gero, blogo, pikto, mirtino, neišgydomo. Nebėra tikėjimo procentais, vienu specialistu.

Verta dvejus metus bristi per nuoboduliu prirašinėtus konspektus ir išleisti dešimtis litų lapų švietimuisi. Kad galiausiai suprastum, ką dvejus metus mokeisi. Ai, pamiršau svarbiausia, universitetas ne duoda, o siūlo, iš jo pasiimi lygiai tiek, kiek nori, kiek tau įdomu, nėra prievartos. Privalomą paskaitų lankomumą ir nuobodulį galima apeiti, o visa kita jūsų pačių valioje. Man MF kol kas pirmiausia yra geriausia gyvenimo mokykla. Gyvenimo plačiąją prasme.

Labos nakties, nepersimokyte

Nerašiau dvi savaites, nes nebūdavo kada. O jei ir pasivogdavau laiką, iš to, kurį turėčiau skirti mokslams, paskirdavau literatūrai, grožinei, muzikai, valgymui, miegojimui, kavai, pašnekesiams, publicistikos skaitymui, arba veidaknygei. Žodžiu, nebuvo ūpo rašyti. Ir jei būčiau rašiusi, tai viskas išeitų labai negatyvu, o tai prieštarautų mano tariamam optimizmui. Šiaip jau gana subjektyviai vertinu savo būseną MF, nes čia tokia specifinė publika, kuri kaip nuodas veikia mano smegenas ir pamirštu kas yra kritiškas vertinimas, o kartais ir per daug įsilaidžiu skepticizmo ir abejojimo viskuo. Ypač savo pasirinkimu - medicina, ir savimi - medicinos studente.

Bet dabar antrasis įspūdis apie dalykus, aprašytus prieš dvi savaites. Kol kas, nelabai pasikeitęs. Išspaudžiau visą pozityvą iš savęs, kokį galėjau.

Filosofija

Buvo antrasis seminaras. Sakė, kiekvieną seminarą mūsų darbą (kalbėjimą) vertins dešimtbale sistema, nulis už neatėjimą, penki už atėjimą, dešimt už taiklius pastebėjimus, klausimus ir visokį kitokį dėstytojui įtikusį aktyvumą. Aš gavau dešimt. Cha cha. Iš tiesų man tikrai nuoširdžiai buvo įdomu. Pasižymėjau ne vieną pastabą sau (gal kada išplėtosiu, laisvalaikiu popieriniame dienoraštyje rašau rašinėlius), šiaip įdomesnių minčių, iš kolegų ir dėstytojo, arba tai, ką manau galėsiu panaudoti egzamine, arba gyvenime. Nepaisant to, kad dėstytojas per paskaitą, bendrąją, mus nužudė savo nepakeliamu nuobodulio seansu, bet seminaro metu pasirodė gana profesionalus „vakaro vedėjas”. Nors iš tiesų čia buvo rytas, ir antra, neišnagrinėjome ne pusės duoto teksto. Aišku, gyvenimas ilgas, ir filosofijos kurso reikalas ne sukišti mums medžiagą, o išmokyti mąstyti ir tuos mąstymo metodus taikyti gyvenime. O taip, ir keletas naujų žinių, bendrajam išsilavinimui. Čia mano suvokimas. Beje, duotasis tekstas man pasirodė įdomus. Deja, daugumai su kuriais kalbėjausi, na, švelniai tariant, įspūdis nekoks. Nuobodu, painu, ir „kas iš to”.

Fiziologija

Pirmąjį pusvalandį gynėmės laboratorinį darbą, kurį darėme pirmojo užsiėmimo metu. Raštu visi draugiškai. Iš tiesų visai nedraugiškai, nes tie, kurie parašė anksčiau ėmė bruzdėti, kalbėtis ir vaikščioti pasiimti daiktų , tad iš tų, kurie dar rašė lapai buvo atimti.

Paskui vėl darėme darbus, buvome tildomi, kad per garsiai kalbame, sukiojamės ir kitaip išsidirbinėjame. Ir taip, mes tikrai buvome verti šių pastabų, kad ir ką besakytumėte, kad ir kaip nepatiktų, kad ir kaip dejuotumėte, kad esate skriaudžiami, nes mes tikrai garsiai kalbėdami, sukiodamiesi, juokdamiesi ir panašiai, rodome nepagarbą dėstytojoms, o kartu ir sau.

Aš dūriau grupiokei pirštą, ji buvo nusisukusi, o kai įdūriau, sakė, kad visai neskaudėjo. Valio, valio, valio. Po trupučiuką „išsiprofinu”. Man atrodo, tai buvo ketvirtas kartais, kai bedžiau. Kai darėm eritrocitų nusėdimo greičio skaičiavimą, subadžiau du grupiokės pirštus.

Paskui ėjom gintis. Tai grupiokei, kurią subadžiau, iš pirmo karto pasirašė. Bet ji ir šiaip labai gerai mokosi. J O mus likusias tris pasiuntė dar pasiskaityti. Manau, kad esminė problema ginantis fiziologijos darbus ta, kad mes pripratę prie biochemijos: reikia visko, labai smulkiai, kiekvienos reakcijytės, tad įsigilinę į tas detales pamirštame esmę. Taip pat lindimas į patologijas, taigi, aiškindami procesus ar panašiai, šalia normos atvejų įterpiame pakitimus, tada toliau normos atvejus, kartais net neišskirdami. Ir galiausiai, esame prigąsdinti, kad čia dirba žvėrys, o ne žmonės, tad su tuo išankstiniu nusistatymu ir priešiškumu ateiname į kiekvieną laboratorinį, visai pamiršę, kad einame išmokti sau, praktikai, gyvenimui.  Ir net kai susimauname neteisingai padarusios darbą ir gavusios labai nenorminius rezultatus, tepasako, kad blogai, labai blogai padrėme, bet ką jau čia. Vis šiokia tokia paguoda, na, kad neliepia perdaryti, nežemina, ir panašiai.

Kolegę šiandien raminau, besišypsodama: „Na, jei ir neapsiginsime, kas čia tokio, gyvenimas ilgas, egzaminas tik pavasarį, džiaukis, viskas bus blogai.” Tokie išspausti žodžiai. Grupiokas mane vadina „mergaite, kuri visą laiką šypsosi”. Net tada, kai sakau „gyvenimas šūdas”, „kaip nekenčiu šitos skylės”, „nieko nemoku”, ir žinoma, „viskas bus blogai”. Na, bet negalima pasiduoti pesimizmui, negalima. Su kolega sugalvojome paaiškinimą, kas yra histologija (visiška trascedencija) ir biochemija (grynoji metafizika).

Savidestrukcija: kola, greitas, nesveikas maistas, nemiga, džiazas, rokas, aukštakulniai, poezija, pasyvus rūkymas, emocinis stresas, grupės poliarizacija, vaistai nuo kosulio, šokoladas, alergenai.

Tiksliau, aš apie pirmuosius du įspūdžius iš penktadienio.

1. Filosofijos įvado seminaras. Dėstytojas pasirodė sveiko proto žmogus. Toks, kad negaliu sakyti nieko blogo, keikti, dejuoti, kad čia dar vienas „trys dienos prieš mirtį” atvejis, kad marazmatiškas zurzyla, nuoboda ir t.t. Labiausiai nudžiugino, pasakęs, kad iš filosofijos gausite tiek, kiek patys norėsite, jei bus įdomu, etc. Skaitysime tekstus, kalbėsime, bandys vertinti kokybę, o ne kiekybę. Čia gerai. Mano galva. Kaip tai praktiškai atrodys, nežinia, nes neretai taip nutikdavo, kad iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo žmogiška, protinga ir teikią vilties, bet paskui tenka nusivilti. Įdomu bus grupiokų nuomones tam tikrais klausimais išgirsti, bei skaityti pačius tekstus. Labai viliuosi, kad tekstai nebūtų įdomesni už pačius seminarus, kaip kad buvo psichologijos ar net tos pačios medicinos istorijos atžvilgiu. Medicinos istorijos tekstai, beje, neretai būdavo itin nykūs nuobodūs.

 2. Fiziologijos laboratorinio darbo gynimasis. Apie fiziologijos dalyką teko prisiklausti visokiausių siaubų istorijų, tad labai atidžiau dvi dienas mokiausi viską, kas tik įmanoma apie eritrocitų nusėdimo greitį, bijojau, kad neapsiginsiu, kad klausinės visokiausių smulkmenų (panašiai, kaip per biochemijos laboratorinius), tyčiosis, priekaištaus, priekabiaus prie smulkmenų ir surūgusia mina, priekaištingu žvilgsniu gręš, lyg norėtų visiškai demoralizuoti. Ir nieko panašaus nebuvo. Gynėmės ne daugiau kaip tris dešimtis minučių, gal net trumpiau, paklausė po vieną platėlesnį klausimą, keletą smulkesnių, Jei ką ne itin aiškiai atsakydavome, ar nežinodavome kaip, užvesdavo ant kelio, pati papasakodavo šį bei tą. Tikiuosi, šitoks žmogiškumas bus ir toliau, o ne vienkartinė akcija „susipažinkime”. Deja, pasiklausius kitų specialybių ar vyresnių kursų studentų bijau, kad esu pernelyg naivi.

Buvau ligoninėje. Maždaug mėnesį su drauge savanoriavome. Ūmių apsinuodijimų skyriaus intensyvios terapijos palatoje. Tai reiškia, kad darbo mums neduodavo, nes ligoniukai pririšti prie lovos (neretai ir tikrąja to žodžio prasme). Jei kyla klausimas, kai ten atsidūrėme, tai paprasčiausiai nuėjome į administraciją ir visai nepaprastai ilgeliausiai žaidėme su popieriais. Kartais rodosi, kad medicinoje daugiau popierizmo, nei tikro darbo. Ir aš visai suprantu, kodėl gydytojas apsidžiaugia, kai atveža ligonį į palatą, kai jam reikalinga dirbtinė plaučių ventiliacija, t.y. reikia prijungti prie aparatūros, nes tada gali dirbti. Gali sakyti, kaip patinka „tiesiogiai gelbėji žmogui gyvybę”, nežinau, nuo skonio pareina. Taip, tas „darbas” yra didžiausia siekiamybė, mano galva, didelės dalies medicinos studentų. Bet iš tiesų gydytojai ryte sėdi palinkę prie popierių, arba tuos popierius perdavę rezidentams. Popieriai yra ligos istorijos, rašai, rašai, rašai. Paskiri kokį tyrimą, tada slaugė paima kraujo / seilių / šlapimo / kt. mėginį ir tokios savanorės tai neša į laboratoriją. Čia tam tikra prasme įdomu, nes laboratorijos yra skirtingos, skirtingose ligoninės vietose, su skirtinga tvarka. Štai dar sužinojome apie tokias vietas, apie kurias paprastai nesusimąstai. Įrankių sterilizacinė. Priduodi ir atsiimi skirtingose vietos. Paskambini į duris, atidaro, pasakai „iš toksikologinio reanimacijos mes”, tada atneša įrankius, pasirašai, padėkoji, pasišypsai, atsisveikinimas. Mudvi su kolege vis eidavom ir šypsodavomės, kaip mums viskas čia smagu ir įdomu, bet aplinkiniai tokie niaurūs. Tiek darbuotojai, tiek pacientai (bet šiuos suprasti lyg ir galima, nors jų vietoje šypsočiausi, kad iki koridoriaus sugebu savom kojom atsidurti, jei tik išties savomis aš ten atsiradau), tiek lankytojai. Kai buvę pacientai tampa buvusiais (miršta arba yra išrašomi), reikia eiti aptriušusiais koridoriais į rūbinę. Kažkodėl prisiminiau sceną George Orwell „Dienos Paryžiuje ir Londone”, kur šis dirbo „Hotel X”, ten irgi koridoriai, vamzdžiai viršuje… Gal ne viskas taip ir aprašyta, bet kažkodėl aš tai įsivaizdavau būtent taip, kaip pamačiau ligoninėje (nors knygą perskaičiau iki pradėdama dirbti). O štai pati rūbinė panašėjo į rūkyklą. Maišai su ligonių daiktas kabo it kumpiai, ir daugybė, nesuskaičiuojama daugybė eilių su kabliais, o ant dalies jų tie maišai, ant maišų lipdukai (juose parašyta, kas viduje, viena mūsų skyriaus slaugė parašė „majkutė” tarp tų daiktų). Ir prieblanda. Viršuje mažutėlytis langelis, bet ir tas pats prieangyje, palubėj lempos. Pagalvojau, kad turbūt neatsitiktinai ligoninės pasirenkamos kaip vienos žavingiausių veiksmo vietų siaubo filmams. Aš šiaip tokių mėgėja nesu, turbūt vienintelis (nors ir tas pats ne itin „siaubo”) - „Patologija”, kur veiksmas ligoninėje, na, dar labai patiko „Stalkeris”, bet šis jau fantastinis, ten akimirkos ligoninėje. Tas telefono skambutis… O telefonai gyvose ligoninėse netyla. Pakviesk man tą, ar yra anas, gal galite sujungti, kaip mano sūnus jaučiasi, ar mano tėvas pas jus guli, priėmime apsinuodijimas alkoholiu, kviečiamas vedėjas…  Kai skaičiau „Dievo namus”, ten buvo pypsiai, ar kas tokio, čia irgi praverstų. Aišku, yra mobilieji telefonai, bet gi nepriskambinėsi. Nors kai kurie gydytojai vos padeda ragelį vėl kelia, arba patys skambina.

Reanimacija turi savo specifikos. Pirmiausia, tai garsai. Vis prisimenu arba Monty Python, filme The Meaning of Life, Miricle of Birth, aparatas, kuris sako „Ping” ir pats brangiausias aparatas, kuris sako „Pyp”, arba kažkokia siaubinga komedija, kurios net pavadinimo neprisimenu, sena, 80‘s, ten irgi buvo aparatas, kuris gražiai dainavo. Ir štai, ateini į palatą, o ten pypsi, blyksi, cypsi, ūžia, skrepliuojas, verkia, šaukia, delyruoja nesąmones, rūgsi, dzingsi, šliuksi, ar kitaip viskas ir visi, kas įmanoma pasveikina. Jei būčiau visai nedžiugaus miuziklo „Šokėja tamsoje” veikėja kurią vaidina Björk, imčiau šokti, dainuoti, nes girdėčiau baisiai gražią muziką. Tik turbūt labiau baisiai, nei gražią. Dargi ten smagumėlis yra kvapai. Šiaip pačioje reanimacijoje nesmirda, bet skyrias kvapas legendinis. Kaip ir ligoniai. Liftininkams nereikia pasakyti, kad kylame į ketvirtą aukštą, nes niekur kitus tokių žavingų tipažų turbūt neveža. Daugiausia alkoholiniai apsinuodijimai (bet maža to, jie dar griūva, susitrenkia, arba susimuša, arba šiaip kur užsilieka, kol kas suranda, tuo tarpu geria į save visą įmanomą nešvarą), toliau medikamentai (kai kam nepasisekė dozuojant netyčia, kai kam tyčia, nes gyvenimas nemielas), paskui narkotinės medžiagos (štai ir nežinau, ar jei apsinuojia kas morfijum, kas ir medikamentas, ir narkotikas, kur priskirti, bet kadangi Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje statistika menkai kas tesidomi, tai ir skirstymai nevyksta), jei grybų sezonas geras, tada grybų apsivalgę. Štai gulėjo vienas toks labai mielas seneliukas privalgęs žvynabudžių. Slaugė sakė, kad pradėjusi čia dirbti nustojo valgyti kalpokus, žaliuokes. Nes nesunku supainioti, o jie ir šiaip imlūs toksinėms medžiagoms iš aplinkos, nusimutuoja įvairioms kryptimis. Štai dar pasitaiko nelaimėlių, kurie supila skiediklius, dažiklius, tirpiklius, metanolius, ar kitokius nuodus į paprastą tarą, o paskui supainioja su turiniu ir tada jau pas mus gydosi. Šiaip ne tokia ir didelė įvairovė tų ligonių, bet vistiek pasitaikys įdomesnių.

Įdomesniems ligoniams įdomesnės procedūros. Šiandieną, pavyzdžiui, stėbėjome (kiek pavyko pamatyt) tracheostomiją, kas yra paprastai kalbant vamzdelio įstatymas tiesiai į gerklę, kai ligonis nebegali pats kvėpuoti, o paprasta intubacija irgi nelabai gelbsti. Ir daroma tada, kai manoma, kad šitokios ventiliacijos prireiks ilgesniam laikui. Apskritai, per mėnesį, kiek mes ten buvom, tai vienintelis atvejis. Dar pasisekė iš labai arti pamatyti, kaip atliekama centrinės venos punktuacija, mat laikiau ligoniui galvą, kad nejudėtų. Sužinojau kaip atrodo pleuros ertmės drenavimas, dializė, filtravimas ir t.t. Tai tikrai labai įdomu ir naudinga buvo, nepaisant fakto, kad mes pačios darbo ir negaudavom rimtesnio. Tačiau žinių pasisėmėm. Abi turėjom užrašų knygutes, kur prirašyta gudrių žodžių, linksmų gydytojų pasisakymų, piešinukų, normų, apibrėžimų, įvairių durų kodų.

Moralas: skyriuje gulinti dauguma yra kritę žmonės. Jų nereikia gailėti, teisinti, bandyti suprasti, net padėti jiems nereikia. Toks absurdiškas pavyzdys, narkomaną atvežė su apsinuodijimu opiatais ir alkoholiu, kitądien išrašė, o išraše „rekomenduota nevartoti narkotikų ir alkoholio”. Rekomenduota, cha cha cha. Ims ir klausys, jis juk negali nieko padaryti, o net jei susilaikytų, kas gali garantuoti, kad po poros dienų čia neatsidurs kamuojamas abstinencijos sindromo. Tie, kuriems pagalba reikalinga, dvyliktą valandą sulaukia psichiatrės arba lankytojų. Dar kai kas, aš galvoju, kad medikui tiesiog negalima mylėti žmonių. Štai, įsivaizduok, esi baisiausiai tuos vargšus žmogelius mylįs, tai taip ir sužlugti gali, matydamas jų skausmą, kančią, nuopuolį, neviltį. Cinizmas nėra nei gerai, nei blogai, čia būtinoji savigyna.

Tai kodėl stojai į mediciną?

Galimi atsakymų variantai:

• a) nes noriu padėti kitiems
• b) nes noriu užsidirbti
• c) nes tikiu savo perspektyvomis
• d) nes nieko nėra įdomiau už žmogaus kūną
• e) esu sadistas / -ė
• f) esu mazochistas / -ė
• g) mokykloje mokėjau tik biologiją ir chemiją, nežinojau ką dar rinktis
• h) manau, kad mediciną studijuoti prestižas
• i) mamytė, tėvelis, senelis, dėdė, penktos eilės pusbrolio žmonos brolio tėvo pamotė taip norėjo

Aš renkuosi b, c, d, f. Gerai, iš dalies g, nors man geriausiai sekėsi istorija ir gimtoji kalba. Bet čia kita opera. Man naiviai atrodo, kai žmonių esminis argumentas „noriu padėti”, jei nori padėti, dar yra policininkų, gaisrininkų, soc. darbuotojų, galų gale slaugių specialybės. Apskritai, slauga puikus mokslas, tiksliau, darbas, nes tai būtent darbas, o ne nevykusi grafomanija palinkus prie ligos istorijos ar dar kokių aprašų. Kiek ligoninėse teko matyti gydytojų darbą - rašo, rašo, rašo. (Štai todėl labai svarbu gerai antrame semestre išsistudijuoti specialybės kalbą, kad vėliau neprirašytumėte tokių šedevrų, kaip kad „Ligonio daiktai: majkutė”). Mane žavi slaugės, jos stato keičia lašelines, ima kraują, bado ligonius, junginėja laidus, tvarsto, valo ir kitaip dirba. Galbūt natūraliai kyla klausimas, tai ko aš ne slaugą studijuoju. Nes mano argumentai - pinigai, karjera, perspektyvos, taip pat įdomumas. Visokios ligos, visokie atvejai, ir tas prigimtinis smalsumas, noriu žinoti viską.

Antras klausimas. Jei dabar būtum abiturientė, ar vistiek stotum į mediciną. Aš taip. Dalis mano kurso ne. Aš taip, nes buvau ligoninėje, savanoriavau, tai reiškia, dirbau neapmokamą darbą, stebėjau personalą ir pacientus, pažindinausi su ligoninės struktūrą. T.y. niekad iki tol nesusimąstydavau apie tokių dalykus, kaip milžiniška ligonių daiktų saugyklą, įrankių sterilizacinė, kiekvieno skyriaus atskira virtuvė, sandėliai, vaistų išdavimo patalpa ir panašiai. Nepaisant to, kad nemaža dalis darbo „popierinė”, bet vistiek įdomių atvejų pasitaiko, ir „tikro” darbo pasitaiko, ir galų gale vėlesnės studijos bus įdomios. Aš tikiu, o ir „užaugę” taip sako. :) Ir paskutinis, pats kvailiausias argumentas, čia mano svajonė buvo, tad jos neišsižadu.

Kodėl kaikurie pasakytų „ne”? Mokytis sunku, ne visada įdomu, ne visada džiugina kompanija, ne visada maloniai nuteikia dėstytojai, dėstymo programos ir perspektyvos Lietuvoje. Sveikatos apsaugos sistema papuvusi, apgriuvusi, maža to, vargu ar per artimiausius 30 metų kas nors čia pagerėtų.

Ir nesvarbu. Aš renkuosi mediciną. Nes dar turiu keliolika man įdomių sričių, kuriomis pasidomiu laisvalaikiu, kurios padeda pamiršti negandas, nuobodulį, rutiną, buką kalimą.

Nepamirkit rūpintis savo kūnu, aš kasdien nueinu po tris kilometrus mažiausiai (kai tik galiu). Nepamirškit rūpintis savo siela. Sielą sudaro protas ir jausmai. Viskas yra įmanoma. Būkite optimistai.

Labos nakties.

Kol dar nesibaigė vasara ir neprasidėjo naujas semstras, grįžtu prie blogo rašimo.

Medicinos fakultete galima studijuoti šias pirmosios pakopos programas: vientisąsias medicinos (ką aš ir darau) ir odontologijos, bakalaurą slaugos, kineziterapijos, ergoterapijos ir visuomenės sveikatos. Vilniaus universiteto medicinos fakulteto internetinė svetainė čia: http://www.mf.vu.lt/

Antrajame semestre toliau studijavom anatomiją, histologiją bei anglų kalbą, pradėjome biochemiją, taip pat buvo genetika, psichologija, pasirenkamasis dalykas (Į informacinės sistemos pranešimų dėžutę gavome tokį skelbimuką: Pranešame, kad Jūs priimtas(-a) Pasirenkamo Dalyko “Specialybės kalba” (kreditų sk.: 2, dėstytojas X. X., atsiskaitymas: egzaminas), studijoms 2008/2009 m.m. pavasario (2) semestre.), laisvasis dalykas (jau patys galėjome iš viso universiteto pasirinkti) psichoanalizės įvadas. Turbūt nieko nepamiršau.

Mano subjektyviu vertinimu antras semestras buvo klaikiai nykus, nuobodus, morališkai žlugdantis, atveriantis akutes, bet mokslo prasme lengvas. Aišku, tas „lengvas” labai sąlyginas dalykas.

Anatomija

Virškinimo sistema, kvėpavimo sistema, urogenitalinė sistema, nervų sistema. Paskaitas vedė labai puikus dėstytojas, toks, kokį galėčiau pavadinti dėstytojo etalonu. Beveik vidutinio amžiaus, su puikiu humoro jausmu, puikiai išmanąs savo dėstomą dalyką ir sugebąs sudominti studentus, bei jiems pateikti esminę informaciją. Paskaitos būdavo aiškios, suprantamas (na taip daugiau mažiau), netrūkdavo juokelių, kartais įdomios, kartais nuobodžios. Mano galva, reikia neeilinių gebėjimų, kad įdomiai pateiktum migdančią medžiagą apie laidus laidelius, mazgelius ir kitokius baisius dalykus.

Pratybų metu mokėmės tas pačias sistemas (och, kaip netikėta), tik šiek tiek nuobodžiau būdavo. Dažniausiai užsiiminėdavome naujausių paskalų dalijimusi, na, suprantate, devynios merginos suolo gale… Sedėdavome prie ilgo stalo, iš abiejų pusių pastatytos kėdės, viename gale dėstytojas, tai mes nuo jo toliausiai. Pratybų pradžioje jis pereidavo per visus, patikrindavo namų darbus (piešiniai, schemos), paklausinėdavo, parašydavome kontrolinuką ar panašiai, tada mes savarankiškai studijuodavo temą. Kartais jis paaiškindavo ką nors, bet šiaip „laisvo” laiko irgi netrūkdavo.

Dar apie dėstytoją. Pirmą semestrą prisiklausėme visokių visokiausių paskalų apie jį, ir labai bijojome, kad antrąjį dėstytų bet kas, tik ne jis. Deja. Kita vertus, ne toks velnias ir baisus, kaip jį paišo. Šis dėstytojas man pasirodė labai šiltas, jautrus, žmogiškas seneliukas. Toks senamadiškas tikras akademikas. Aišku, į pensiją jam išeiti nepakenktų, bet nieko nepadarysi. Žinoma griežtas, stengiasi būti objektyvus, nors vistiek būdavo aišku, kad merginas medikes jis ne taip vertina, kaip vaikinus. Kartais tas griežtumas dingdavo ir į atsiskaitymus žiūrėdavo pro pirštus, t.y. nusižiūrinėjimą.

Histologija

Audiniai ir tos pačios sistemos, kaip per anatomiją. Paskaitas vedė visos trys fakulteto dėstytojos, kuri kurią temą. Kartais būdavo įdomu, kartais nuobodu, bet to nuobodumo nespėdavai suvokti, nes konspektuodavo pasiutusiu greičiu ir tik žiūrėdavai, kad ko nepraleistum, aišku, sudėtingus žodžius kokia miela pasakų bobutė išburbendavo tyliai ir ne itin suprantamai, tad po paskaitos besitikrindamas su kursiokais atrasdavai kokias septynias to paties termino versijas. Aišku, galima pasikonsultuoti su KMU vadovėliu, bet jums pasisekė, jei ten nieko nepripainiota. Ar paskaitas lankyti verta, aš nežinau. Praleidau tik vieną, bet tą informaciją galima rasti vadovėlyje, tik reikia išsitaisyti klaidas, arba gauti konspektą iš geros kolegės, kuri stropiai ir gražiai viską rašo. Jei tokią rasite.

Pratybas vedė sena dėstytoja. Išmokome daug apie gyvenimą: kada ieškotis vaikino (ne anksčiau nei trečiame kurse), už ko didžiausia tikimybė ištekėti (už nekenčiamiausio grupioko), kaip reikia bendrauti su dėstytojais juos susitikus neoficialioje aplinkoje (laba diena, kaip jūsų sveikata?) ir panašiai. Dar piešdavome spalvotus piešinukus ir kitaip žaisdavome vaikų darželį. Labai smagu. Pratybos būdavo penktadienį iš ryto, kadangi tai buvo vienintelis užsiėmimas tą dieną, smagumėliai praleidę laiką eidavome namo. Lankomumas privalomas. Beveik visi ateidavo, išskyrus neatsakingus tipus, kurie mėgsta prisirinkti skolų.

Biochemija

Paskaitas vedė visų merginų svajonė, labai žavingas dėstytojas. Diktavimo tempas įprastinis (tik spėk rašyti), piešdavome griozdiškas formules per visą lapą ir per paskaitą išmokdavo po n naujų ir nesuprantamų žodžių, kuriuos beveik visus per vasarą pamiršau. Turėjome paskaitas apie baltymus, fermentus, vitaminus, energijos apykaitą. Man asmeniškai biochemijos dalykas šį semestrą buvo įdomiausias, kad ir kaip netikėta.

Labai smagus dalykas laboratoriniai darbai. Patį darbą padaryti dažnai užtrunka kokias penkiolika minučių, tada pusvalandį lauki kol galėsi apsiginti ir valandą giniesi, arba nesigini, nes nespėji ir gauni skolą. Arba nemoki, ir gauni skolą. Arba neateini, ir gauni skolą. Bet geriau ateiti. Gintis reikia žodžiu, su paties darbo procesu klausimai mažai ką bendro turi. Sunku, bet įdomu. Ypač jei patenki pas gerą dėstytoją, nes besigindamas galiausiai suvoki ką ir kodėl tu čia darei, kas tai yra, žodžiu, patiri nušvitimą. Net jei neapsigini, antrąsyk jau būna lengviau, galų gale, nes jau klausimus girdėjai. Laboratorinių darbų knygelėje yra orientaciniai klausimai, jiems geriausia ruoštis pasirašant raštu ant lapo, į sąsiuvinį ar panašiai. Tam sugaištama maždaug dvi keturias valandas, atmetus snūsčiojimus ir pertraukėles, nelygu darbo sunkumas ir informacijos prieinamumas. Kartais nepavyksta rasti atsakymų į visus klausimus, bet žinote, ask Google. Labai smagus dalykas koliokviumai. Atrodo viską moki, bet kai gauni klausimus, supranti, kad nelabai.

Įdomus dalykas, per biochemiją išeini ir nemenką gyvenimo mokyklą, ypač jei prisidarai kokių skolyčių, o aš nepažįstu nei vieno, kuris tokios nebūtų turėjęs. Ten pamačiau įvairių filosofinių idėjų realizaciją. Apie absurdą, apie gyvenimo teisingumą, apie nugalėtojus, apie prasmę. Geriausiai įvertinamas ne tas, kuris moka geriausiai, bet tas, kuris moka apsimesti.

Psichologija

Labiausiai nuvylęs dalykas, labiausiai nepateisinęs lūkesčių dalykas. Gal tie lūkesčiai per dideli buvo. Iš esmės psichologija atrodė labai įdomu, tokia lyg ir buvo, tam tikra prasme, t.y. skaitant vadovėlius. Čia fenomenalus dalykas, kai vadovėlis įdomiau už paskaitas ir seminarus. Paskaitoje buvau tik vienoje ir nieko naujo nesužinojau, nes tą vadovėlio skyrių jau buvau skaičiusi, dėstytoja net pavyzdžius ėmė iš to vadovėlių. Tai mane didžiai papiktino. Seminarai irgi smagučiai, iš pradžių atsakinėdavo grupelėmis į klausimus iš skyriaus, kurį skaitėme namie, o paskui būdavo laisvi. Vėliau duodavo grupelėms pasiruošti temą, ir jie gražutėliai perskaitydavo prieš auditoriją duotą tekstą. Aukštasis pilotažas, ne kitaip. Kartais žiūrėdavo filmus. Buvo vienas koliokviumas, testas. Gyvenimo neteisybė, visai nesvarbu, kiek moki, kiek žinai, pažymys priklausysiąs nuo sėkmės. Gal čia tik man taip atrodo, nes genialiai susimaunu per visokius testus, nors į atvirus klausimus sugebu atsakyti gerai. Nieko nepadarysi.

Specialybės kalba

Man tai labai patiko dėstytojas. Jis šiaip dėstydavo žurnalistams, o šiemet pirmąsyk gavo medikus. Beveik visiems likusiems grupiokams jis nepatiko. Gailėdavo pažymių, buvo įsitikinęs savo teisumu, tokia impozantiška, kartais atrodytų arogantiška povyza, savotiška kalbėjimo maniera. Mane žavėjo jo sveikas požiūris į kalbą, kartais vartojami žargonizmai, humoro jausmas, bei tai, kad kartais pratybų nebūdavo. Jis užimtas žmogus. Užsiėmimų metu kirčiuodavo, taisydavome gramatikos ir leksikos klaidas, šiek tiek turėjome retorikos. Mane nuvylė mano grupiokai, pasirinkę tas pačias temas iš anglų paskaitų. Nepagarba kolegoms, sakyčiau.

Anglų kalba

Bullshit

Genetika

Paskaitų lankomumas buvo privalomas, reikėdavo pasirašyti dėstytojo siunčiamame sąraše. Paskaitos buvo puikiai migdančios, antradienis, 8.00. Daug kas dėl to neateidavo, bet nepaisant šio fakto, pasirašyta būdavo už daugelį ten nesančių. Dėstytojas pasižymėjo puikiu aprangos stiliumi. Legendinė bordo liemenė, visur ir visada. Jis labai mylėjo save, profesorius, mokslininkas, taip, puikus, dėstytojas - apsaugok viešpatie. Jokio humoro jausmas, arba itin subtilus, ne studentams tokį suprasti. O ir genetika dalykas sudėtingas. Koliokviumo masiškai neišlaikė daugybė studentų, perlaikant darsyk dalis neišlaikė. Pratybos… nežinau kaip pasakyti, mums jos vykdavo kas antrą pirmadienį, labai daug nukrito, daug ko nespėjome išmokti, apmaudu. Nepasakyčiau, kad buvo įdomu. Genetikai keisti žmonės, ar bent man neįkandami. Egzaminą šiaip taip išlaikiau, savo neįsivaizduojamam džiaugsmui. Bet buvo žmonių, kuriems šis dalykas slapčia patiko.

Per antrąjį semestrą pasikeitė mano požiūris į kolegas. Jei pirmąjį kliedėjau kokie jie „nerealūs”, antrąjį grįžau į žemę. Nepateisino lūkesčio, vėlgi, gal jie buvo per aukšti. Kita vertus, susidraugavau su savo grupe. Kai kasdien tuos žmones matai, su jais dirbi, niekur nedingsi. Daugiausiai laiko kartu praleidžiama. Kursiokams skyriau mažiau dėmesio, tai lėmė tai, kad geriau juos pažinau, kad mažiau matydavomės, ir tai, kad pati kažkaip užsklendžiau ir praradau socializacijos azartą. Dar kai kas, nesvarbu ką studijuoji, studentas lieka studentas. Mane erzina, kai kaikurie žmonės galvoja, kad jei esi medikas, esi kažkuo ypatingas. Nė velnio, nebent, kad tau mažiau šlykščių dalykų, bet tai nieko nekeičia. Ak taip, turi mažiau laiko, nes dulkiniesi su vadovėliais.                     Bet vistiek, šitai nieko nekeičia. Kartais norėdavosi pamiršti, ką studijuoju. Gal dėl to ir nerašiau nieko visą semestrą…

Atsibodo. Noriu vėl mokytis, kad neliktų laiko galvoti. Dabar nėra ką veikti, o kuo daugiau laiko, tuo daugiau tinginiavimo. Reiktų namus susitvarkyti, bet tai taaaaip nuobodu.

Šiandien skaičiau Histologiją, nes kai grįšim po atostogų bus kolis. Bet tai dar beveik dvi savaitės. T_T
Ką veikt, nuuu..?

Tadadadadadaaaaaam. Sulaukiau atostogėlių.

Ketvirtadienį buvo paskutinis egzaminas. Penktadienį buvo medikų ir fizikų vakarėlis. Šeštadienį grįžau. Sekmadienį ilsėjau. Pirmadienį prasidėjo kažkas, kas jau panašu į atostogas. Ir tada iškilo bėda - ką veiktį?

Kadangi smegenys reikalauja informacijos ir veiklos, tai susitvarkiau stalčius, išmečiau toną popieriaus, kurio dalis buvo mokykliniai konspektai, piešinukai (O, kaip gražiai nupiešei mergaitę šitą. Nu tai, kad čia berniukas… Ir visą laiką mano vyrai kaip bobos be papų atrodo), rašteliai su klasiokais, šiaip kažkokios pastabos, brainstormingai, pasiruošimo egzams medžiaga. Žodž, daug šlamšto, kuris nulėkė į maišą, kuriame dar pusė tonos popieriaus, kuris kaupiamas su intencija, kad kada nors nunešiu iki popieriaus konteinerio.

Paskui skaičiau knygą. Kadangi vis negalėjau atsigauti po nesveikai smagaus vakarėlio (nieko stebėtino, kai paskutinis toks pasismaginimas buvo cementovkė spalio, atrodo, mėnesį), o knyga yra labai lyriška, tai nuolat prigavinėjau save beskestančią apmąstymų jūroje. (Knyga vadinasi “Anglas ligonis”). Iš draugės pasiskolinau O. Wilde‘o “De Profundis“. Kadangi Wilde skaityti yra lengva, nes jis maloniai rašo, galvojau, paskaitysiu. Perskaičiau pirmą puslapį, supratau, kad nieko nebus. Laiškai iš kalėjimo, br…

O tada… pamačiau anglų pratybas. Padariau du skyrius iš Exam Excellence, tada atsibodo, pasiėmiau 14 English Topics ir padariau tą skyrių, kur apie sveikatą. Paskui ėmiau Limelight 11. Geri ten tekstai. Su anglų pasismaginau gal 3 - 4 valandas. Labai džiugu, kad po mokyklos baigimo viso šito nešveičiau lauk, o pasilikau. Mano anglų įgūdžiai iš tiesų yra apgailėtini. Šiaip, mano santykiai su bet kokiomis užsienio kalbomis apgailėtini. Buvo labai naudinga pagilinti žinias ir įgūdžius.

Šiandien nesimokiau, nes kitos veiklos radau. Priešpiet pas odontologę atkentėjau kanalų šalinimo, ar kokią kažkokia panašią procedūrą ir dūmiau į miestą pasivaikščioti bei apsilankyti Vilniaus Dailės galerijoje. Gal ir ne taip ta įstaiga vadinasi, bet yra Didžiojoje gatvėje (turbūt 4 namas), ir jame eksponuojami lietuvių dailininkų kūriniai, taip pat šiuo metu vyksta Pirosmanio paveikslų ekspozicija. Lietuvius jau buvau mačiusi anksčiau, nes tai nuolatinė ekspozicija, bet darbai išties gražūs ir man neatsibostantys. Pirosmanis buvo įdomus. Jam labai nepasisekė tikroviškai pavaizduoti šerną, nes iš pažiūros atrodo, kad jis lyg ir bandė vaizduoti tikroviškus daiktus. Asiliukai, avytės, karvutės gražiai nupiešti. Na, ir šiaip, tai saviti, originalūs darbai, ir man labai labai labai buvo įdomu. Galerijoje praleidau pusantros valandos. Paskui pavargusi grįžau namo, pasiklausiau klasikinės muzikos, pavalgiau, o tada nėriau į internetą, ir praradau laiko nuovoką. :D

 Moralas:
Velnias, tos atostogos tikra kančia, kai esi nuo ko nors finansiškai priklausomas ir negali lėkti į užsienį, vartytis ant smėliuko su kokiu idiotišku romanu. Velnias, tas durnas semestras taip palaužė smegenis, kad jos lyg tos saulašarės (et, bemesdama popierius lauk, išmečiau ir savo pieštų saulašarių kolekciją) iš seno siaubo filmo rėkia “feeeeeeeeeed meeeeeeeeeee”. Velnias, aš vis dar nemečiau keiktis. :D